Maroko naftos skalūnų telkinių žemėlapis (vietovės po Bouchta, 1984 m.). Spustelėkite norėdami padidinti žemėlapį.
Dešimtyje Maroko vietovių buvo aptikta skalūnų telkinių, iš kurių svarbiausi yra viršutinės kreidos marinitai, skirtingai nei Egipte, Izraelyje ir Jordanijoje. Du telkiniai, kurie buvo ištirti plačiausiai, yra Timahdito ir Tarfajos telkiniai; buvo atlikta apie 69 000 mėginių iš 157 gręžinių, kurių bendras ilgis 34 632 m, ir iš 800 m minų analizės.
Timahdito telkinys, esantis apie 250 km į pietryčius nuo Rabatos, yra apie 70 km ilgio ir 4–10 km pločio plote, vykstant į šiaurės rytus besikeičiančiai sinchronijai. Naftos skalūnų storis svyruoja nuo 80 iki 170 m. Drėgmės kiekis svyruoja nuo 6 iki 11 procentų, o sieros - vidutiniškai 2 procentai. Apytiksliai apskaičiuota, kad 196 km2 plote bus 18 milijardų tonų skalūnų atsargų; naftos išeiga yra nuo 20 iki 100 l / t, o vidutinė - 70 l / t.
Tarfaya telkinys yra pietvakarinėje Maroko dalyje, netoli sienos su Vakarų Sachara. Naftos skalūnų storis yra vidutiniškai 22 m, o jo rūšis - 62 l / t. Apskaičiuota, kad 2000 kvadratinių kilometrų plote bendrasis skalūnų ištekliai yra 86 milijardai tonų. Tarfajos aliejinių skalūnų drėgmė sudaro vidutiniškai 20 procentų, o sieros - vidutiniškai apie 2 procentus.
Fosfato uola ir uranas taip pat siejami su kreidos marinitais. Vienoje gręžimo šerdyje (vieta neaiški) nustatyta, kad didžiausias P2O5 kiekis yra apie 17 procentų, o U308 koncentracija - maždaug 150 ppm.
Devintajame dešimtmetyje kelios energetikos kompanijos iš Šiaurės Amerikos ir Europos vykdė Maroko naftos skalūnų tiriamąjį gręžimą ir eksperimentinę kasybą bei perdirbimą, tačiau skalūnų aliejus nebuvo gautas (Bouchta, 1984; „National National Recherches et Dexploitation Petrolieres“, 1983?).